Te mūsų širdys nebūna storžievės!

Nes myliu. 

Nes neįmanoma nemylėt. Tam tverti, išmelsti esam mes.
Nes neįmanoma nemylėt šilumos.
Neįmanoma nemylėt pasivaikščiojimų po miškus.
Pašnekesių.
Krykštavimų.
Neįmanoma nemylėt draugų šypsenų.
Arbatos puodelių, sklidinų pokalbių bei tylėjimų.
Kvapų...
Negaliu nesidžiaugt pavasarine paukštuko giesme.
Pirmu griaustiniu.
Ir antru, ir trečiu, ir vis kitu...
Basų kojų, kutenamų žalumynų stiebialiais.
Saulės ritinėjimuosi danguosna.
Ir tais mūzų berneliais, tupinčiais balų atspindžių šakose.

Neužkietink širdies!

Te mūsų širdys nebūna storžievės!

Susagiota!

Naujumas. 

Naujo, atrandamo ir bandomo pažinti miesto šurmulėliai. 

Rytinės spūstys. Ir spūstys, kuriomis žaviuosi vakarais. 

Kažkur, visur skubantys žmonės, kišenėse besinešantys savuosius džiaugsmus ir rūpesčius susuktus į tubeles it rytinius laikraščius. Savuosius istorijų tomus.

Lobiai!

Žieminiai lietūs.

Dulksnelėms krentant žemyn ir pasiekiant  gatvės grindinį, suolelį parke, o kitą alėjoje ir iš medinių lentų suręstą daržovių kioskelį...

Širdis nubudusi apsalsta taip, lyg pamačius mylimojo šypseną. 

Lietums lyjant vaikštinėti dar gerai nepažintom miesto gatvėm! 

Džiugesėliai!

Draugai. 

Trečias pačiūžų prisilietimas prie ledo.

Daugybė pokalbių.

Nesuskaičiuojama daugybė rieškučių juoko.

Arbata puodeliuose bei cinamoninio kvapo plaukai.  

Naktiniai filmų seansai ir daug kalbų apie makaronus.

Visa tai, sieloj susagiota, lyg skalbinių segtukai ant penklinės šniurelių. 

Išsaugot!

Cinamonu kvepiantys avinėliai!

Ir vakarai su žmogumi, kurį labai seniai matei yra nuostabūs! 

Šiluma, sklindanti iš puodelio, pripildyto karštu vandenėliu bei jame plūduriuojančiais žolynais, apgaubia visą aplinkui. 

Šis degtas molio gabalėlis - prikeltas sergėti išsiilgtų pokalbių balsų šnabždesius ir nuoširdumo kupiną, skambų juoką. 

Ant kelių užsiropščiusio storulio katino murkimo sukurta melodija, glosto visus esančius kambaryje. 

Ne tik žmones, baldus, bet ir kambarines gėles (ne kartą, to paties katinėlio kramtytas ir kapstytas).

Prisiminimų ir naujai gimstančių minčių gausumas, beveik toks pat kaip avinėlių, kuriuos skaičiuojam, laukdami mus ketinusio aplankyti miegelio. 

Ir cinamonas, cinamonas, cinamonas. 

Viskas taip jauku ir artima širdžiai. 

Kaip gera turėti draugų! 

Prisimink!

Padiek!

Pasiėlgau litaus! 

Kap viel nuoru skubiedama gatviem, šuokiniet per veidruodinis balas!

Atspindžiūs matyt prabiegusias deinas. 

Žodžius, puoperiūs vedžiuotus. 

Tyla, katra atsispynd akysi, gerončiuose rudeniu kveponči arbatieli.

Šnarončiu, krentončiu rudenėniu lapieliu skombesi. 

Šypsens, katras išvydus, kikveina seilas kumpieli užplūst begalėnis šilumuos bangas.

Nuoru šuokti ir visym šypsuoteis!

Da tik 20 rudeniu turiejau.

Sauguosu ir šį, kraitelin diesūs. 

Padiek! 

Gūrkšnė!

Keik daug vėska vėska!

Da nikumet tėp stiprė nenuriejau biegt į mėška, arba į peiva.

Tėp šėrdis plyšte plyšt kap nuor ištrūkt laukon. 

Pavargau nu bėgėma kažkor, kuo da ni pradžiuos ni gala nesimata.

Pavargau nu žuodžiu katrūs ni kruopelytis tisuos nier. Nu akių, katruos sūgeb žvelgt teisė į širdeis slapčiausius užkabarius, pasiet vylti ir pasijaukusias pabiegt. 

Pavargau nu ronku, katruos ir švėlnė gluosta ir drąska seila veinu metu.

Pavargau!

O juk ir rudau jau įsibigiejis, o dar negluosčiau žemėlis apsikluojuses kvapnės, spalvuotas lapelės.

Da ne visus glausnius nuglausčiau, da tūkstuntėnis pasakų knygas neparašiau, da daug dainų gruot neišmuokau. 

Da viejams nieka sudainiaut nespiejau, da šuokti neišmuokau.

Da net vaikelėm vardų nesugalvuojau. Dar teik daug turu viskuo padaryt. 

Bet visų pėrma nuoru pasivakščiuot puo laukieli, savuom, rudens spalveliem nudažyta ir da kartieli atsigerti ne tik citrinėnis arbatytis, bet ir tyrų uora gūrkšniu. 

Nuors trijų.

Jausk!

Žemaitišką, nes prašyta.

Nesikartuosiančė.

Laimžirgiai!

Noriu užsiauginti laimžirgius!

Auginčiau juos, sergėčiau, glostyčiau, maitinčiau, liūliuočiau, pasakas naktim ir dienom sekčiau.

O jie, augdami, mokytų mane skraidyt kartu su jais. 

Ir nesvarbu, kad mano kūnelis nesutvertas tokiems potyriams. Taip, neturiu chitininės kūnelio dangos, kuri gelbėtų suklupus, po nelaimingo skrydžio.

Neturiu ir tuščiavidurių kauliukų, ar oro maišiukų, padedančių sklandyti mėlynąja padange, o juo labiau sparnelių. 

Tačiau nepaisant to, manieji laimžirgiai, padėtų man patirt tą neapsakomai įstabų jausmą, kuris apima (bent manau, kad turėtų apimti) kai kūnelis skrodžia orelį, kvapelius, garselius, kai vėjy plevesuojantys plaukeliai glosto debesėlių kontūrus, o galiausiai ir žvaigždžių spyglius. 

Manieji laimės žirgeliai apsiaustų ir pakeltų mane. Žinau, teks mesti svorį, kad pastarieji labai greitai nepavargtų, tačiau tada aš galėsiu ilgėliau pasidžiaugti tomis nuostabiomis akimirkomis. 

Man labai reikia laimžirgių! 

Bėgu ieškot jų sėklų.

P.S. laimžirgiai auginami žemėje. Sudygsta vėlyvą pavasarį.

Priekin!

O taip ir būna! O vat taip: kalniukas, pakalnė, kalniukas, pakalnė, kalniukas, pakal...

Dabar pradedu vėl į kalniuką kilt, po trupiniuką, pamažėlei.

Nebeskubėsiu.

Kai skubi, dažnai už kur nors užkliūni, nugriūni, susitrenki, skauda..

Yra geriau, kai skauda, kuo mažiau.

Juk nieks šalia neina, nešinas pagalvytėm, kuriomis reikalui esant, sušvelnintų smūgį.

Žmogučiui reikia pajaust ir džiugesio, ir liūdesio, matyt.

Kai netenki, labiau tai vertint pradedi (bent teoriškai taip turėtu būt).

Svarbiausia, po smūgio atrast jėgų ir pakilt. Negrimzt į nevilčių jūras.

Neveiksmingos ir nieko nežadančios jos.

O juk už lango pavasaris, tikrasis pavasaris!